REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kad ir kokia svarbi techninėse sporto šakose būtų „geležis“, labai dažnai čia pergalę lemia tokie subtilūs dalykai, kaip psichologinis pasiruošimas ir sugebėjimas suvaldyti emocijas. Dakaro maratone šie dalykai išskirtinai svarbūs, nes klaidos kaina milžiniška: ant kortos pastatyta ne tik šešiaženklės pinigų sumos, bet ir pačių lenktynininkų gyvybė.
Ralis psichologų akimis
Viena nedaugelio Lietuvoje profesionaliai sporto pasaulio psichologinius rebusus gvildenanti Aistė Žemaitytė teigia, kad emocijų spektras – nuo baimės suklysti iki adrenalino antplūdžio –lenktynininkų rezultatus gali pakoreguoti neatpažįstamai.
„Iš esmės kiekvienų varžybų metu lenktynininkai patiria bemaž visas įmanomas emocijas. Priklausomai nuo įvykių, gali dominuoti viena emocija visų varžybų metu, gali būti emocijų kaita, gali būti emocinė sumaištis. Svarbu, kaip intensyviai jos išreikštos ir kokie jų valdymo įgūdžiai. Didžioji dalis emocijų priklauso nuo mūsų minčių, kurias galime pakeisti. Profesionalus sportininkas privalo mokėti net ir sudėtingomis sąlygomis neprarasti pusiausvyros ar labai greitai ją susigrąžinti“, – teigia A. Žemaitytė.
Psichologė akcentuoja, kad ralio meistrai nuolat balansuoja ant savo galimybių ribos, kuri dažnai yra ir sveikatos ar netgi gyvybės riba. Žmogaus nervų sistema yra „užprogramuota“ automatiškai apsisaugoti nuo pavojingų veiklų. Jei situacija suvokiama kaip kelianti grėsmę gyvybei, automatiškai aktyvuojama tam tikra smegenų dalis, kuri generuoja tokius dalykus kaip baimė arba agresija. Su tuo susitvarkyti ypatingai sunku. Pasiekus afekto būseną, kurios metu žmogus veikia nesąmoningai, emocijų valdymas iš viso neįmanomas. Didelio intensyvumo emocijos sportininkams nenaudingos, nes jos pareikalauja didelių energijos resursų, kas savo ruožtu išsekina.

Kad ir kokia svarbi techninėse sporto šakose būtų „geležis“, labai dažnai čia pergalę lemia tokie subtilūs dalykai, kaip psichologinis pasiruošimas ir sugebėjimas suvaldyti emocijas. Dakaro maratone šie dalykai išskirtinai svarbūs, nes klaidos kaina milžiniška: ant kortos pastatyta ne tik šešiaženklės pinigų sumos, bet ir pačių lenktynininkų gyvybė.
Ralis psichologų akimis
Viena nedaugelio Lietuvoje profesionaliai sporto pasaulio psichologinius rebusus gvildenanti Aistė Žemaitytė teigia, kad emocijų spektras – nuo baimės suklysti iki adrenalino antplūdžio –lenktynininkų rezultatus gali pakoreguoti neatpažįstamai.
„Iš esmės kiekvienų varžybų metu lenktynininkai patiria bemaž visas įmanomas emocijas. Priklausomai nuo įvykių, gali dominuoti viena emocija visų varžybų metu, gali būti emocijų kaita, gali būti emocinė sumaištis. Svarbu, kaip intensyviai jos išreikštos ir kokie jų valdymo įgūdžiai. Didžioji dalis emocijų priklauso nuo mūsų minčių, kurias galime pakeisti. Profesionalus sportininkas privalo mokėti net ir sudėtingomis sąlygomis neprarasti pusiausvyros ar labai greitai ją susigrąžinti“, – teigia A. Žemaitytė.
Psichologė akcentuoja, kad ralio meistrai nuolat balansuoja ant savo galimybių ribos, kuri dažnai yra ir sveikatos ar netgi gyvybės riba. Žmogaus nervų sistema yra „užprogramuota“ automatiškai apsisaugoti nuo pavojingų veiklų. Jei situacija suvokiama kaip kelianti grėsmę gyvybei, automatiškai aktyvuojama tam tikra smegenų dalis, kuri generuoja tokius dalykus kaip baimė arba agresija. Su tuo susitvarkyti ypatingai sunku. Pasiekus afekto būseną, kurios metu žmogus veikia nesąmoningai, emocijų valdymas iš viso neįmanomas. Didelio intensyvumo emocijos sportininkams nenaudingos, nes jos pareikalauja didelių energijos resursų, kas savo ruožtu išsekina.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

IMG_0105


Nuovargis žudikas
Samprotaudama apie maratoninių ralio lenktynių specifiką A. Žemaitytė atkreipė dėmesį į du sėkmę lemiančius dalykus: sistemingą kasdienį darbą ir kokybišką poilsį.
„Visai neseniai teko atlikti statistinę analizę, kas tampa tokio tipo varžybų čempionais. Pirmas dalykas, kuris akivaizdžiai krenta į akis – tai rezultato stabilumas. Nuo pirmojo dešimtuko nutolę sportininkai retsykiais sugeba atsigriebti ir laimėti, tačiau tai būna išimtys, patvirtinančios taisyklę. Lyderiai koncentruojasi tik į konkretų etapą, o jį įveikę kimba į naujas užduotis neeikvodami energijos ir dėmesio niekam kitam, – dėsto A. Žemaitytė. – Kita vertus, išlaikyti dėmesio koncentraciją kasdien įveikiant 400 – 600 km ilgio greičio ruožus dvi savaites yra pragariškai sunku. Sėkmingai pasiekti viso maratono finišą įmanoma tik tinkamai pailsint. Jei vadinamoji regeneracija nevyksta ar ji nekokybiška, tai sportininkas rizikuoja „iškristi“ iš optimalios įtampos zonos. Taip nutikus organizmas automatiškai įjungia „atsistatymo programą“. Paprastai tariant, pradeda veikti ta nervų sistemos dalis, kuri atvirkštiniu būdu susijusi su budrumu.
Geriausias būdas išvengti tokių dalykų – išsimiegoti“.
Specialistai primygtinai pataria net ir tais atvejai, kai sprendžiant itin svarbius reikalus tenka dirbti naktimis, būtinai pamiegoti po 15-20 minučių, kada to labiausiai norisi. Tyrimais patvirtinta, kad 2 -3 naktis neišsimiegojus reakcijos laikas pailgėja, dėmesys pablogėja, motyvacija krenta, užduotys atliekamos vis prasčiau, o dirglumas, nepakantumas padidėja. 7-11 parų nemiga gali baigtis mirtimi. Miegant imuninė sistema vykdo regeneraciją: atstatomi audiniai, kūno ląstelės, o smegenys perdirba ir išsaugo dieną gautą informaciją bei paruošia atsakymus kitos dienos užduotims.

REKLAMA

IMG_0102


Dakaro praktikų sprendimai
Dakaro komandos „Žalvaris“ lyderis Antanas Juknevičius, pasakodamas apie savo asmeninę patirtį ir dalykus, padedančius įveikti milžinišką krūvį lenktynių metu teigė, kad labai daug lemia kiekvieno sportininko prigimtis.
„Yra teką matyti pilotų, kurie mašiną apsikarsto savo talismanais, neskuta barzdos, nekeičia ir nevalo šalmo ar laikosi kokių nors savų ritualų. Mano natūra kitokia. Esu užsispyręs ir lenktynėse nenurimstu, kol maksimaliai gerai neišsprendžiu kasdienių uždavinių. Stengiuosi neapsikrauti prietarais, nes rezultatą iš esmės lemia mano paties veiksmai. „Meškiukams“ mūsų komandoje nėra vietos, nes jie tiesiog fiziškai trukdytų padaryti tai, dėl ko važiuojama į Dakarą“, – tikino A. Juknevičius.
Pliušinių žaislų nėra Benedikto Vanago automobilyje. Sportininkas teigė, kad Dakare sėkmę lemia visai kiti dalykai.
„Man 37-eri ir tarp Dakare visureigiais startuojančių vyrų esu vienas jauniausių. Kodėl taip yra supratau tik po pirmojo maratono prieš porą metų. Dakaras, kažkada buvęs tiesiog „išgyvenimo lenktynėmis“, dabar tai didžiulio greičio lenktynės, kuriose reikia išgyventi. Tai visiškai skirtingi dalykai. Vidutiniai greičiai žiauriai išaugę, o konkurencija – milžiniška. Dažnai įveikus 5000 km greičio ruožų lyderių rezultatai telpa į tą pačią minutę. Jauni lenktynininkai gali būti greiti dieną ar dvi, tokiomis sąlygomis praktiškai neturi galimybių pasiekti finišo, nes paprastai „lūžta“ net nepasiekę pusiaukelės. Aš pats tai patyriau prieš porą metų: pirmą dieną buvau greitas, o antrą dieną – paguldžiau „OSCar‘ą“ ant stogo ir pats sau sukūriau sudėtingiausią egzaminą, kokį tik galima turėti“, – dėstė B. Vanagas.
„General Financing – Autopaslauga by Pitlane“ komandos pilotas pripažino, kad elgseną maratoninėse lenktynėse koreguoja ne tik patirtis, bet ir profesionali psichologų pagalba. B. Vanagas į pasirengimo šiųmetiniam Dakarui programą įtraukė bendravimą su sporto psichologe Rinalda Germaniene, dirbančia su FIBA arbitrais bei „Lietuvos ryto“ komandos krepšininkais.
Ištvermės lenktinių sėkmės receptas
Psichologai, kalbėdami apie maratoninių lenktynių ypatumus pastebi, kad kiekvienas vykstantis į tokio lygio varžybas turi asmeninius tikslus ir geriau ar prasčiau parengtus planus, kaip tų tikslų pasiekti.
„Susidūrus su nenumatytomis aplinkybėmis būtina improvizuoti. Čia labiausiai padeda vadinamasis saviefektyvumas – įsitikinimas, kad turimos priemonės leis įveikti tiek standartines, tiek naujas ir sunkias situacijas, kad planuojamas rezultatas neišengiamai bus pasiektas. Saviefektyvumas padidina ištvermę, sportininkas atsakingai koncentruojasi į atliekamą veiklą ir neturi laiko bijoti. Nėra ralio be netikėtumų. Taigi įsitikinimas, kad man pavyks, kad ir kas benutiktų, ir energingas pasitaikančių problemų sprendimas – du svarbūs įrankiai pakeliui į tikslą“, – teigia A. Žemaitytė.
Pašnekovė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nors lenktynininko sukaupta patirtis leidžia išvengti dalies problemų, laikas, per kurį toji patirtis sukaupiamas, neišvengiamai tampa sportininko priešu.
Tarkim susilpnėjęs regėjimas yra vienas iš svarbiausių signalų apie prasidedančius senėjimo procesus organizme ir drauge su tuo išaugančią riziką. Kai matymo „įrankis“ netikslus, smegenims reikia daugiau laiko tiksliam situacijos įvertinimui ir adekvataus sprendimo parengimui.

N40 vyrų autoklubas
 

REKLAMAAutobilis.lt
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų